Nuo 1970 metų vakarų pasaulyje žmonės nebegalėjo išgyventi be kredito. Atsirado ir paplito kreditinės kortelės, vartojimo ir būsto paskolos pasidarė kažkuo, ką gali gauti paprastas žmogus. Atsirado ir daug kitų iki tol neregėtų galimybių pasinaudoti įvairiomis paslaugomis, kurios turėjo pagerinti žmonių gyvenimo kokybę. Tam tikra prasme tai pasidarė neišvengiama po to, kai darbo vietos pradėjo būti perkeltos į trečiojo pasaulio šalis. Paskolos ir kreditai buvo turbūt vienintelis būdas išlaikyti ar net pagerinti savo gyvenimo kokybę.
Savaime suprantama, kad Lietuvoje viskas prasidėjo gerokai vėliau nei kitur. Mes buvome rytinio bloko dalimi, todėl tokie dalykai kaip nepriklausomi bankai ar paskolos apskritai buvo už suvokimo ribų. Tai jokia prasme nebuvo žmonių kasdienybės dalimi. Lietuvoje viskas iš pradžių prasideda su komerciniais bankais. Tačiau jiems nespėjus įsibėgėti, prasideda jų griūtis. Todėl reikėjo laukti tūkstantmečio pradžios, kad Lietuvoje pradėtų plisti tai, kas vakaruose jau senai buvo tapę norma: kredito kortelės, vartojimo paskolos ir t.t.
Bet tikroji istorija prasideda dar šiek tiek vėliau, įsibėgėjant šiam tūkstantmečiui: atsiranda greiti kreditai. Jie pakeičia viską iš esmės. Daug žmonių kasdienybė pasikeičia, nes dabar jiems atsiranda papildomas rūpestis: kaip pasirūpinti papildomomis išlaidomis, kurios susidaro dėl būtinybės grąžinti kreditą ir už tai mokėti palūkanas, kurios greitam kreditui yra priskaičiuojamos labai didelės, net palyginus su kredito kortelių mokesčiais ir palūkanomis.